Egiptas

E-kaina.lt

Apie Egiptą

Apie Egiptą

Egiptas – viena iš egzotiškiausių ir paslaptingiausių pasaulio šalių. Faraonai, mumijos, piramidės, sfinksai, Nilas ir dykumos... Ši šalis vilioja ne tik savo istorija (šiek tiek pažįstama mums dar iš mokyklos laikų) ir jos paminklais, bet ir galimybe gerai pailsėti, ypač kai Lietuvoje šalta žiema. Juk taip malonu pasilepinti saulės spinduliais ir šilta jūra, nors kalendorius rodo dar tik sausį ar vasarį!

Egiptas yra Šiaurės Afrikoje. Rytinę šalies pakrantę skalauja Raudonoji jūra, o šiaurinę – Viduržemio. Šalis ribojasi su Sudanu, Libija ir Izraeliu. Nors Egipto teritorija yra išties didelė (siekia 1 mln. kv. km), net 90% šalies sudaro dykumos. Tad beveik visas šalies gyvenimas koncentruojasi ties Nilu. Egipto sostinė – Kairas ir čia gyvena apie 17 mln. gyventojų (šalyje gyvena apie 60 mln.). Oficiali kalba – arabų, šnekamoji – egiptiečių tarmė. Populiarios anglų ir prancūzų kalbos. Tačiau vietinis egiptietis, norėdamas parduoti savo prekę, gali jus užkalbinti įvairiom kalbom, ypač rusų. Neverta priminti ir tai, kad Raudonoji jūra laikoma pačia tinkamiausia pažinti povandeninę augmeniją ir gyvūniją. Vanduo joje skaidrus ir švarus, nes į šią jūrą neįteka nei viena upė, jos nedrumsčia nei smėlis, nei dumblas. Vandens temperatūra labiausiai tinkama daugybės žuvų ir koralų gyvenimui. Egiptas - mįslinga šalis. Čia visada galima rasti tai, kas nustebina net ir visko mačiusį keliautoją.

ISTORIJA

Arabiškas Egipto pavadinimas Mişr yra semitiškos kilmės ir reiškia „šalis“ arba „valstybė“. Senovės egiptiečiai savo šalį vadino „Msr“ (žemė, šalis) arba „Kemet“ (juodas). Graikiškasis pavadinimas Aigyptos kilo iš senovės egiptiečių Chet Ka Pta – „Pta sielos rūmai“.

Pastovūs kasmetiniai Nilo potvyniai, sudrėkinantys dykumas ir patręšiantys jas derlingu dumblu ištisus tūkstančius metų, tapo vienos iš didžiausių senojo pasaulio civilizacijų atsiradimo priežastimi. Suvienyta Egipto valstybė iškilo apie 3200 m. pr. m. e., ir ištisos dinastijos valdė ją dar tris tūkstantmečius. Paskutinė vietinės kilmės dinastija žlugo XI a.pr.m.e. Nuo to laiko, pradedant XXI-ąja dinastija, visi valdovai buvo svetimšaliai. Po 525 m. pr. m. e. persų invazijos, Egiptą valdė Persijos, Graikijos, Romos ir Bizantijos statytiniai.

 MENAS

Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus, jo siela gyvena toliau ir kartais aplanko kūną. Kad siela būtų rami ir saugi, reikėjo užtikrinti, kad ji bet kada rastų savo žemiškąjį pavidalą. Todėl labai kruopščiai saugodavo mirusiojo kūną, jį balzamuodavo ir laidodavo patikimuose statiniuose. Buvo liejamos pomirtinės kaukės, kuriamos portretinės mirusiojo skulptūros – siela būtinai turėjo rasti savo žemišką pavidalą. Kad pomirtiniame gyvenime nejaustų nepritekliaus, mirusiajam į įkapes sudėdavo ir buities daiktus, papuošalus, tarnų statulėles. Kapo viduje, šalia mirusiojo, būdavo gausu tapytų ir reljefinių scenų, vaizduojančių žemiškus įvykius – karą, medžioklę, puotas, mirusiojo poilsį šeimos aplinkoje, dirbančius vergus. Didžiausiai egiptiečių pasiekimas yra jų architektūriniai pasiekimai. Piramidės vienas iš 7 senovės pasaulio stebuklų

Svarbiausi senovės Egipto architektūros statiniai – piramidės (kapai). Jokioje kitoje šalyje nebuvo statomi tokio aukščio ir dydžio kapai. Ankstyvieji kapai – mastabos – tai palyginti nedideli, nupjautos piramidės formos stačiakampio plano laidojimo statiniai. Mastabą sudarė požeminė ir antžeminė dalys. Požeminėje dalyje buvo laidojimo patalpa, antžeminėje – viena arba kelios patalpos mirusiojo statulai ir apeigoms. Abi dalis jungė slaptas koridorius. 

Po mastabų atsiranda didelės laiptuotosios piramidės. Pati seniausia – faraono Džoserio piramidė (apie 2600 m pr Kr). Ji sudaryta iš į viršų mažėjančių 6 terasų. Tai pilnaviduris kalnas, supiltas ant kapo. Vėlesnėse piramidėse jau atsiranda koridoriai, menės, mumijų, aukų kambariai – ištisi labirintai. Laužtų briaunų piramidę pastatė faraonas Snofrus – jos viršutinės dalies sienos labiau pasvirusios į vidų negu apatinės. Gizos slėnio piramidžių ansamblis – Cheopso, Chefreno ir Mikerino piramidės. Šios trys piramidės skiriasi nuo Džoserio pakopinės piramidės – jų lygios sienos ir tiesios briaunos. Chefreno piramidės vartus saugo iki šių laikų išlikęs didžiulis sfinksas. Cheopso piramidė pati didžiausia – aukštis 147 m.

Vidurinės karalystės laikais paplinta naujas laidojimo būdas – uolinis kapas. Laidojimo patalpos buvo iškertamos kalno šlaite. Priešais stovėdavo slėnio šventykla, link laidojimo vietos vesdavo kelias. Naujosios karalystės laikotarpiu svarbiausiais pastatais tampa šventyklos. Jos statomos trijų tipų: terasinės, slėnio ir uolinės. Link šventyklos vesdavo sfinksų alėja (liūto kūno statulos su žmogaus ar avino galvomis). Tuomet šventyklos vartai – portalas, iš portalo šonų – pilonai. Priešais portalą remiančius pilonus stovėdavo faraono kolosai – kelis ar keliolika kartų už žmogų didesnė skulptūra, vaizduojanti faraoną arba kokį nors dievą. Už pilonų būdavo portikas – prieangis su kolonų sale. Kolonų tipai – papiruso, lotoso, palmės. Atraminė architektūra (skliauto egiptiečiai nežinojo). Žinomiausios šventyklos – Luksoro, Karnako (slėnio), faraonės Hačepsutos (terasinė), faraono Ramzio II (uolinio tipo). Karnako šventykla skirta saulės dievui Ra – vyriausiajam Egipto dievui. Statyba tęsėsi beveik tūkstantį metų, nes kiekvienas faraonas vis ką nors pristatydavo. Viduje – milžiniškos kolonos, kurių aukštis prilygsta 7 aukštų namui. Egiptiečių kolonos jau turi visas pagrindines kolonos dalis: bazę, liemenį, kapitelį ir abaką.

Apvalioji ir reljefinė skulptūra, sieninė tapyba

Visam Egipto menui būdingas griežtų taisyklių – kanonų – laikymasis. Dydžių hierarchija: dievų ir faraonų figūros vaizduojamos gerokai didesnės nei paprastų žmonių. Atskiras žmogaus kūno dalis piešė iš skirtingų žiūrėjimo taškų: žmogaus galvą - iš profilio, kūną ir akis - iš priekio, kojas ir pėdas – iš šono. Labai svarbi ir pabrėžta pečių linija. Buvo nustatytas ne tik figūrų dydžio, bet ir pozų, judesių vaizdavimas, taip pat drabužių bei odos spalvos. Dievai ir žmonės vaizduojami jauni ir liekni. Sėdinčios figūros susidėję rankas ant kelių.

Egiptiečiai perspektyvos nežinojo, komponuodavo juostomis (registrais). Artimesni dalykai būdavo juostoje kompozicijos apačioje, o tai kas toliau - sudėliojama į kitą juostą aukščiau. Svarbi kompozicijos dalis, dažnai papildanti egiptiečių reljefus ir tapybą, yra hieroglifai. Egipte labai išvystytas ir subtiliai modeliuojamas reljefas – būdavo įvairių tipų – šiek tiek iškilus, truputį žemesnis už foną, kartais tik įrėžta linija.

simboliai

GAMTA IR KLIMATAS

Egiptas asocijuojasi su didžiausia pasaulio upe - Nilas, taip pat siauras derlingas žalias žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis.
Nilui, ištekančiam iš lietingų centrinės ir rytinės Afrikos masyvų, reikia nepaprastos jėgos, kad atplukdytų savo vandenis, o su jais ir gyvybę ligi Egipto daugiau negu 6500 kilometrų. Tai ilgiausia upė pasaulyje. Nilas - puikus vandens kelias.

Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km², kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių. Datulių palmė, pavyzdžiui, tiekia ne tik maistingus vaisius: iš jos kamieno žmogus pasidirba rąstų, iš lapų - pintinių, iš plaušų - nusiveja virvių. Papirusas vartojamas kaip rašamoji medžiaga. Dumblas tinka puodams žiesti ir nedegtoms plytoms gaminti.

Egipto klimatą lengva apibūdinti - karštas ir sausas. Tokie orai išsilaiko beveik ištisus metus. Įdomu pastebėti, kad oras čia keičiasi beveik kiekvieną dieną. Tai karšta, tai, pakilus gana stipriam vėjui, šiek tiek atvėsta ir labai retai pasitaiko apsiniaukusių dienų, o lietaus beveik iš viso nebūna. Net žiemą temperatūra nenukrenta žemiau 23-25 laipsnių. Žemiausia vandens temperatūra 20-22 laipsniai.